Kada būna balansas? Kur ieškoti jo? Kada jis yra? Ką ir kaip turime elgtis? Dažnai tėvai susiduria su ta problema, jog itin sunku suvokti, o tuo labiau “teisingai” pasielgti, kad vaikams suteikti visapusišką tobulėjimą ir emocinį balansą.
Klausimas, ar tikrai įmanoma suteikti VISKĄ? Juk kiekvienas tėvas nori: kad vaikas būtų geras; doras; paklusnus, kai to reikia; mokėtų pastovėti už save; suvokti pasaulio realybę, kad galėtų geriau prisitaikyti ir socializuotis; jog būtų kūrybingas; sveikas; sportiškas; protingas; talentingas; mandagus; laikytųsi tam tikros disciplinos; nieko nebijotų; siektų tikslų; jaustųsi mylimas, saugus, svarbus; mokėtų išlikti savimi; būtų laimingas.

 

Pažinkite savo vaiką tokiu, koks jis yra

Ar tikrai įmanoma VISA tai? Kaip suderinti priešingus dalykus? Pvz.: išlikti savimi – ir bet kokį kitą aspektą, kurį darydamas vaikas nesijaučia savimi? Nori tik piešti, o jį verčia sportuoti? Taip, suprantu, tėvai nori išugdyti sportavimo įgūdį, kuris atneš naudą sveikatai. O kaip neperspausti? Gal vaikui suaugus tai bus išvis nereikalinga? O gal, jei tikrai bus reikalinga, pats suvoks ir pamėgs? Kaip žinoti? Kaip nepakenkti? Tėvams yra sunki užduotis – pažinti savo vaiką tokiu, koks jis yra. Tam reikalingas sąmoningumas, psichologinės žinios, minčių laisvė, intuicija, nuolatinių žinių paieška, nes laikotarpiai keičiasi, keičiasi žmonės, vaikai. Tai, kas tiko prieš 100 metų – netinka dabar. Pažinti ne tik vaiką, bet ir laikotapį, kuriame gyvena ir gyvens Jūsų vaikas.

Vaikai, būdami šalia tėvų – jaučiasi laisvi reikšti savo emocijas. Nori verkti – verkia, jaučiasi pikti – pyksta, mušasi ir t.t. Būdami darželyje, mokykloje ar su kitais giminaičiais, nėra tokios laisvės, jie labiau laiko emocijas bent kažkiek užspaudę. Išsilieja prie tėvų. Ar suprantante, koks svarbus yra Laikas su Jūsu Vaiku. Būtent tada, galite jį pažinti ir suprasti. Po to, kai jis išlieja susikaupusias emocijas ir galite „švariai“ jausti, bendrauti, gilintis. Taip, sutinku, jog dabartiniu metu praleisti daugiau laiko su vaiku yra sunku. Darbas, vaikas namo grįžta tik 18-19h, 21-22h jau laikas miegoti.. Tai kada pabūti ir pažinti jį? Sakote nėra laiko? Tada nepykite, jog nesuprantate vaiko, jis elgiasi „kažkaip ne taip“, nesusikalbate su juo ir pan. Skirkite laiko pažinti savo vaiką, kad galėtumėte suprasti jo vidinio pasaulio gelmes, ne tik ledkalnio viršūnę.

 

Suteikite teigiamų emocijų

Dažniausiai tėvai (ir ne tik tėvai, bet visi žmonės), viską filtruoja per savo prizmę. Jos būna skirtingos. Vieni negavo meilės ir rūpesčio iš savo tėvų, todėl prizmėje aiškiai susiformavo noras suteikti saviems kuo daugiau meilės ir rūpesčio, nes jaučia, kiek tai pakenkia pasąmonę ir vidinį pasaulį. Kiti atvirksčiai – negavę meilės vaikystėje, nesupranta, jog tai buvo viena iš giluminių priežasčių dabartinio nepasitikėjimo savimi ir pasauliu, negebėjimu kitiems duoti meilę. Pastarieji kalba: “Nereik čia tų meilių seilių vaikui, poto išleps, tegu grūdinasi ir būna stiprus”. Jie atkartoja savo tėvų auklėjimą. Tie žodžiai iš pasąmonės seka dėl vidinio supratimo, jog jis nemoka duoti meilės, jis silpnas, nenori kad vaikas būtų toks pats, todėl paviršutiniškais veiksmais bando išoriškai suteikti tą “nesilpnumo” efektą. Neverk. Nusiramink pats. Bailys. Tu jau didelis. Būk stiprus. Bet kaip būti stipriam?

Kai žmogus negavęs vaikystėje “giluminių” jausmų, išgyvenimų, emocijų – jam gali būti sunku pačiam skleisti “gilumą”. Kas be ko, tam įtakoja charakteris ir įgimtos savybės, potencialai. “Giluminės” emocijos nebūtinai pozityvios iš tėvų, jei vaikas yra linkęs į išgyvenimus, jautrus – jis tiek emocijų jaus, jog stiprumas vistiek užsifiksuos. Tai vienareikšmiškai nulems ateities įvykius. Jei daugiau buvo pozityvių išgyvenimų – tai suteiks vidinės stiprybės, tvirtumo. Daugiau negatyvių – tai taip pat suteiks vidinės stiprybės, tik galimai po negatyvių situacijų.. reikės laiko „emociniam atsistatymui„. O kai kuriuos negatyvios situacijos taip stipriai paveikia, kad patiems atsistatyti ir pasąmonę nukreipti pozityvo link – be pagalbos negali. Negatyvas įstrigęs, kaip programa, kurią gali iškrapštyti tik specialistai, JEI žmogus nori tai iškrapštyti. Suteikite savo vaikams TIKRŲ pozityvių emocijų. Nevaidinkite jų, nekurkite dirbtinai ar daiktais. Jei jau pažinote savo vaiką, turėtumėte žinoti, kas suteiktų jam tokių emocijų.

Įsiklausykite

O ką daryti, kai yra noras ir galimybė apsaugoti vaiką nuo negatyvių emocijų ir išgyvenimo? Sakoma bus silpnas, neprisitaikęs, jautriai reaguos į smulkias negatyvias situacijas, sunkiai socializuosis. Tame tiesos tikrai yra, bet kaip rasti balansą, kad vaikas nepatirtų negatyvių emocijų ir neutraliai reaguotų į situacijas? Tas ganėtinai sunku, turint omenyje tai, jog natūraliai vaikai nemoka užrakinti savo emocijų – jie tai išmoksta su laiku. Neverk, žiūrėk kiti juokiasi. Tu gi berniukas – berniukai neverkia. Įsiklausykite į vaiko emocijas. Jei jis jautrus – priimkite tai ir leiskite paverkti. Stebėkite, kas jam skaudžiausia. Vienas iš baisiausių dalykų – negatyvių emocijų uždarymas savyje.

 

Patikėkite savimi, kaip tėvais

Patikėkite, tai ką darote – darote teisingai čia ir dabar. Kaip mokate rasti balansą – taip ir bandykite. Juk kiekvienas norime VISO, ko geriausio savo vaikams. Net jei neišeina – tai neveltui, galbūt patiems mums ir vaikams reikia išmokti kažką.. jei suvoksite tą kažką – priimti – tai bus didelis žingsnis sau ir vaikui. Dažnai sakoma: “Vaikai juk nekalti, kad tėvai durni. Gaila jų.” Kodėl nekalti? Juk jie atėjo pas šiuos tėvus. Atsitiktinumų nėra. Kaip antrą pusę susirandame ne tokią, kokios norime, o tokią, kokios reikia – lygiai tas pats su tėvais. Jie tokie, kokie turi būti tuo metu. Priimkime savo vaikus, tėvus ir pačius save kaip tėvus tokiais, kokiais esate. Tada gebėsime padėti visoms šioms rolėms tobulėti. Tik tada. Jei bandysite save kaltinti, jog darote ne taip, ar kažko nedarote – ilgalaikis kaltės jausmas neleis pajusti teigiamų emocijų, taip pat užkirs kelią pozytivioms situacijoms formuotis. Išmokite nusileisti, save apriboti, tačiau kartu jausti malonumą iš to, matyti tame teigiamų savybių. Pasitikėkite savimi ir priimkite VISĄ atsakomybę sau. Ne mokyklai, kad vaikas nesimoko, ne treneriui, kad neišmokino. Tik sau.

 

Balansas

Tai vis gi, kaip rasti tą balansą? Jis susideda iš pamokų, etapų – kaip mes sugebame pamatyti tai, kas tikrai svarbu ir tai suteikti. Išmokite laisviau reaguoti į sunkumus su vaikais – orientuokitės į pamatus: vaiko pažinimą ir teigiamų emocijų suteikimą. Parodykite jiems nuoširdžią meilę, atraskite pagal jo savybes tinkamiausią emocinį/fizinį priėjimo būdą, kurio dėka atrasite kontaktą ir nebus neišsprendžiamų situacijų. Tikrumas, gilus pažinimas, teigiamos emocijas, visa ko priimimas, atsakomybė – kelias link balanso.

Tikėkite savimi, pasauliu ir savo vaikais 🙂 Sėkmės jums.

Samantha Zachh

INDIVIDUALIOS SESIJOS

Kviečiu į neuroprogramavimo konsultacijas

google-site-verification=swAFGYqOyK-cV2YMKgrcVpBbU_qt8fvqDzho4lK2hRU