Integralinio neuroprogramavimo evoliucija

Pradėsime nuo šio skirsnio antraštėje pateiktos tezės: nuo INP evoliucijos, kadangi spartus taikomosios psichologijos krypties ir psichologiškai orientuotos psichoterapijos krypties vystymasis dabar sukėlė tam tikrų nesusipratimų (arba tiesiog painiavą …) dėl jos vystymosi stadijų ir (arba) etapų.

Taigi, šiuo metu mes susiduriame su šešiais integralinio neuroprogramavimo „žingsniais“:

  • Rytų NLP versija;
  • Integralinė neurotransformacija;
  • Egzistencinis neuroprogramavimas;
  • Integralinio neuroprogramavimo versija 1.0;
  • Tas pats, tik versija 2.0;
  • Ir vėl tas pats, tik versija 3.0.

Tuo pačiu metu kiekviename iš jų (žingsniuose, etapuose, stadijose) yra tam tikrų „Skirtumų, dėl kurių atsiranda skirtumai“ (G. Beitsonas),  leidžiančių mums kalbėti apie tokio vieneto teisingumą.

Rytų NLP versija (neurolingvistinis programavimas) atsirado kaip atsakas kitoms dviems problemoms.

Visų pirma, skubiai reikėjo trumpalaikės (!) psichoterapijos metodikos, būtent neurolingvistinis neuroprogramavimas pasirodė esąs tinkamiausia vidinius ir išorinius reikalavimus atitinkanti sistema.

Antra, buvo reikalinga būtent psichoterapinio darbo sistema, o ne, atsiprašau, daugybės technikų, sumestų į vieną vietą, kratinys, neturintis rimtos metodikos ar psichologinės koncepcijos. S.V. Kovalev visada vadovavosi patarle: „Jei nori ką nors padaryti gerai, tai padaryk pats“. Taigi, atsiraitojęs rankoves, ėmėsi tiesioginio darbo pats …

Sąmoningumo lygiai

Visų pirma, pradėjo nagrinėti NLP psichoterapijos psichologinę koncepciją, nes suvokimas „pasąmonė, sąmoningumas“, naudojamas šioje disciplinoje, pasirodė visiškai beprasmis ir nereikšmingas. Kadangi S.V. Kovalev padarė prielaidą, kad žemiausias pasąmonės lygis  (kuris kaip ir pereina į tam tikrą sąmoningumą) yra atsakingas už individo biologinį išlikimą, vidurinysis – už jo socialinį gyvenimą, aukštasis – už jo individualią, ne „socialinę“ gyvenimišką veiklą. Visa tai karūnuojantis Aukščiausiasis Aš – už tikrąjį dvasingumą plačiąja šio žodžio prasme (tai apima transpersonalumą ir transcendenciją…).

Toks šio modelio suvokimas leido sukurti tvarką neurolingvistinio programavimo metodikoje. Visų pirma, užtikrino tvarką joje naudojamų metodų struktūroje. Taigi S.V. Kovalev pakankamai greitai suprato, kad iš esmės mus domina dvi psichinės realybės. Sąlyginai kuriami realybės žemėlapiai, taip pat dinamiškos gyvenimo programos. Tai nulėmė, kad visi NLP metodai buvo sąlyginai, tačiau pakankamai pagrįstai „išdėstyti“ taip:


S.V. Kovalev manymu (tai patvirtina ir praktika), viskas atrodo pakankamai logiškai. Žemosios pasąmonės, žemojo sąmoningumo zonoje mes susiduriame su nesąmoningomis, tačiau realizuojamomis „Savaraniškų Sąmonės Vienetų“ gyvybinės veiklos programomis (tuometinėje NLP jų „vienetai“ buvo vadinami „dalimis“ …), taip pat galbūt su šiek tiek sąmoningesniais žemėlapiais (pvz.: įsitikinimais …), kuriuos asmuo įgijo savo asmeninės istorijos proceso metu, beje, daugiausiai – vaikystėje (žinoma, kad psichoterapijos dalyku tampa ne visos subjekto programos ir žemėlapiai, bet tik neadekvačios gyvenimo veiklos ir tikrovė …).

Viduriniosios pasąmonės, vidutiniojo sąmoningumo srityje – pakankamai suprantamos „procedūrinės“ „programinės klasės“ problemos (pagrindinė psichoterapija) ir neleidžiančios gauti tam tikrų socialinių sprendimų žemėlapių (konsultavimas).

Aukštojo sąmoningumo, pasąmonės srityje – giliai glūdinčios, bet dar neprieinamos (be atitinkamo augimo) neeilinių gebėjimų programos (tobulumo koncepcija), taip pat žemėlapiai, aprėpiantys kur kas daugiau nei įprasta tikrovė (suvokimo praplėtimas). Beje, pastaruoju atveju – iki Visiško sąmoningumo lygmens, reiškiančio bet kokių žemėlapių atsisakymą…

Integralinė neurotransformacija

Tuo pačiu metu daug nuveikta modeliuojant dažnokai genealius, bet beveik visada, atsiprašau, labai „nepatogius“ NLP metodus, taip pat besistengiant juos priartinti prie rusiškojo mentaliteto.  Padaryta buvo tiek daug, kad, atsižvelgiant į dialektiką, kiekybė perėjo į kokybę, o tai galiausiai paskatino naujo dalyko gimimą: intergralinę neurotransformaciją.

Svarbiausi „Skirtumai, dėl kurio atsiranda skirtumas“ yra tas, kad aš visiškai atsisakyta pagrindinių NLP „sėkmės“ ir „pranašumo“ sąvokų (kurios iš esmės veda nuo Vakarų visuomenės taip mėgiamos „žmogaus pažinimo“ srities į bevaisę ir naikinančią žmonių likimus bei sielas konkurenciją). Jos pakeistos į „gerovė“, kuri, savo ruožtu, tarsi suskirstyta į dvi sritis, skylančias pusiau.  Efektyvumas ir laimė. Taip pat Pilnavertiškumas ir Sėkmė.

Pirmoji pora labiau susijusi su išoriniais nei vidiniais dalykais, o antroji – atvirkščiai. Apskritai tiek efektyvumą, tiek laimę daugiau ar mažiau galima apibrėžti objektyviai, o pilnavertiškumas ir sėkmė pagal savąją esmę yra subjektyvaus pobūdžio …

Susidaro netgi savotiškos formulės, kurios rodo šių porų skirtumus.

Gerovė = Efektyvumas + Laimė

Gerovė = Pilnavertiškumas x Sėkmė

Šios formulės leido paaiškinti daugybę socialinio gyvenimo paradoksų. Pavyzdžiui, kodėl tokie nesėkmingi dabartinėmis sąlygomis yra taip vadinamieji „senieji rusai“: pakankamai pilnavertiški, bet tuo pačiu metu nesėkmingi, nesugebantys atitikti naujos realybės žemėlapių. Ir kodėl tokie sėkmingi „naujieji“ rusai (tie, kurie visai neseniai dievino avietinius švarkus…): pakankamai nepilnavertiški, tačiau dėl savo didelių (tiksliau, nesąžiningų) žemėlapių tiesiog stebėtinai sėkmingi. Tiesa, dažniausiai sėkmingi verslo ir rinkos srityse, tačiau ne paprastame gyvenime…

Modulinis psichoterapinio darbo principas

Tuo pat metu gimė ir dar vienas atradimas. Modulinis psichoterapinio darbo principas. Tai yra, apskritai, atitolęs nuo savo, kaip psichoterapeuto, praktikos, S.V.Kovalev paprasčiausiai ėmė ir atsisakė… gan įprastu NLP būdu „dviem pritūpimais ir trimis atsispaudimais“, dideliu mostu, staigiu smūgiu, vieno seanso metu išspręsti sudėtingas kenčiančių žmonių problemas. Atsisakė ir nuo dantų skausmą sukeliančios ir daug mėnesių (jei ne metų) besitęsiančios, iki begalybės sunkios „kramtomos gumos“ įvairiausių giluminių krypčių psichoterapijos. Priėjo išvadą, kad visa tai galima (ir labai reikia…) pakeisti aiškia algoritmine psichotechnologijų seka, arba jų moduliais. Visa tai būtinai turi prasidėti nuo noro keistis („Visada pasiruošę!“ – tai tinka tik pionieriams, o klientams kur kas tinkamesnis kitas šūkis: „Aš labai noriu pasikeisti, bet visiškai nepasiruošęs tai padaryti …“).

Šiuos modulius S.V.Kovalev tuomet norėjo modeliuoti su tikrai sėkmingais psichoterapeutais: savo srities profesionalais. Visgi ir naujokai galėtų jais naudotis savame darbe, demonstruodami (remiantis algoritmu) kad ir svetimą, bet užtat neabejotiną profesionalumą. Buvo sukurtas, visų pirma, taip vadinamas (ir netgi labai populiarius, kadangi viskam tinkantis…) Visuotinas Kryptingų Pokyčių Modulis (OMNI). Antra, keletą pavienių modulių: algoritmus dirbant su priklausomybėmis nuo maisto ir/arba narkotinių medžiagų; dirbant su šeimos ir/arba seksualinėmis problemomis ir kitomis, atitinkančiomis vyraujantį ,,Gerovės heksagramos“ modelį.

Beje, būtent integralinės neurotransformacijos stadijoje pagaliau išryškėjo naujausia modelio „Mercedes SK“  versija (ir tai, kas buvo sukurta anksčiau; Rytų NLP versija).

Taip pat ir daugelis kitų, iki šiol netaikytų („Rusiška matrioška SK“, „Būties ciklas“, „Devyni neurologiniai lygiai“ ir t.t.).

Nepaisant viso to gėrio, kurį S.V.Kovalev (ir žmonės) įgijo taikydami INT (integralinę neurotransformaciją), laikui bėgant (pakankamai greitai) visgi atsidūrėme savotiškoje aklavietėje. Jos esmė buvo ta, kad gautieji duomenys nesiderino su įprasta psichologijoje trijų stadijų žmogaus egzistencijos vystymosi schema: ikisocialinės, socialinės ir posocialinės. Tuomet pagelbėjo šiedu: didysis ir įžymusis K. Jungas ir jo „ketvirčio“ idėja. Taip pat tikriausiai didysis, tačiau kur kas mažiau įžymusis G. Volčenko su savo gyvybingumo formule.

Kad išsklaidyčiau galbūt atsirandantį nesupratimą, priminsiu, kad Jungas įvedė ketvirčio archetipo sąvoką, kur ketvirtasis elementas vienija (ir paaiškina …) pirmuosius tris. Pavyzdžiui, Šventoji Trejybė (Dievas – tėvas, Dievas – sūnus ir Dievas – šventoji dvasia), kuri, beje, ir sužavėjo daugybę mokslininkų, kurie bet kokia kaina siekė visokius derinius susieti su triada, tačiau, pasak minėtojo autoriaus, tai negali egzistuoti be „ketvirtojo elemento“: Dievo Motinos…

  1. Volčenko pateikė gana paprastą bet kokios sistemos gyvybingumo (gyvenimiškų gebėjimų…) formulę: V – 1/E

Egzistencinis neuroprogramavimas

Tuo metu gimė – egzistencinis neuroprogramavimas. Kalbant labai trumpai, pačios svarbiausios čia buvo trys pozicijos.

  1. Gyvybingumas, kaip asmeninės informacijos, kurią turi, šaltinis, šiuo atveju asmuo, nors apskritai bet kokia sistema (kuo daugiau, tuo geriau) ir energija, kurią jis (ji) eikvoja savo gyvybingumui palaikyti (kuo mažiau, tuo geriau). Formulę (G. Volčenko) S.V.Kovalev pats sukūrė, kad tiktų „praktiniam įgyvendinimui“, atskleisdamas ją taip, kad būtų susijusi su integraline neurotransformacija.

V = žemėlapiai/programos  = pilnavertiškumas x sėkmė

  1. Dviejuose gyvenimo etapuose: grubiai tariant, visuomenei (apytiksliai iki 42 metų) ir sau pačiam (perkopus minėtąjį amžių): bet nesivadovaujant savanaudišku savimylos–hedonistinės prasmės suvokimu, o siekiant atskleisti save ne kaip socialinių santykių objektą, o kaip savo cikliškos egzistencijos subjektą.
  1. Keturios gyvenimo stadijos (tuo pat metu ir lygiai): ikisocialinė (adaptacijos lygis); socialinė (socializacijos lygis); posocialinė (individualumo lygis); ir virš socialinė (transcendentinis lygis). Jais remiantis sprendžiamos instrumentalizavimo, intensyvinimo, egzistencijos ir transpersonalizavimo užduotys…

Integruota neuroprogramavimo versija 1.0.

Viskas, jau apie tai pakanka kalbėti, nes tai, kas anksčiau aprašyta, pakankamai gerai žinoma jau beveik visiems, besidomintiems psichologija, ir tapo beveik tautosaka. Bet čia ir slypi esmė, kad, kaip jau anksčiau rašyta, S.V.Kovalev psichotechnologinis egzistencijos suvokimas išliko integruotos neurotransformacijos lygmenyje (o kai kur – ir apskritai Rytų  NLP versijoje …). Buvo tiesiog būtinas kažkoks kitas, naujas žvilgsnis. Ir visai netrukus jis atsirado, aprėpdamas viską, kas buvo anksčiau, – integruota neuroprogramavimo versija 1.0.

Tiesą sakant, pagrindinis dalykas, užtikrinantis šį „kvantinį šuolį“, buvo keturių pasąmonės kodų idėja. Neurologinis (iš pradžių šiek tiek panašus į neurologinio programavimo „matau, girdžiu, jaučiu, galvoju“, o vėliau visiškai kitoks…). Psichosomatinis (reikšmės, priskiriamos reiškiniams, taip pat gyvenimo sąlygoms ir aplinkybėms). Erdvinis (vieta žmogaus asmeninėje erdvėje, jį supantys objektai, jų sąveikos, tikslai …). Ir simbolinis (vidinė objektyvių ir subjektyvių reiškinių simbolika).

Visi jie pagal sudėtingumą buvo paskirstyti pagal turinio (remiantis psichologiniu kodu, pavyzdžiui, tai yra ta pati žodžio reikšmė) ir procedūrinius (čia bus kalbama apie tai, kaip šie žodžiai yra parašyti – realiai ar mintyse, kaip jie skamba …) aspektus – ir taip kalbant apie kiekvieną iš keturių kodų.

INP versija 2.0

Iš esmės, vien tik tai leido kelis kartus padidinti psichoterapinio darbo efektyvumą; visiškai pakeisti (ir naujai sukurti…) daugybę psichotechnologijų; ir kardinaliai pakeisti psichoterapijos stretegiją ir modelius. Visgi ir čia neteko užmigti ant laurų, nes jau įsitvirtinęs integralinio neuroprogramavimo modulinis principas reikalavo kažko visiškai naujo, kas leistų kurti naujus modulius. Kaip naujas dalykas turėjo atsirasti kažkokia universali koncepcija, kuri lyg ir leistų suvienodinti jų algoritmus, susiejant juos į universalią veiksmų seką. Taigi, kad ši koncepcija tarsi pati užgimė, tarsi iš kažkur atsirado, nulemdama naujo integruoto programavimo atsiradimą: INP versija 2.0.

Iš teorinės pusės keista  iš karto imti ir pripažinti, kad pasaulyje yra tam tikras Bendrasis žmonijos tikslas bet ko, kas susijungia į tam tikrą „grandinę“, kurią galima analizuoti žvelgiant „žemyn“ (de-evoliucija)  ir „aukštyn“ (evoliucija).

Ir praktiškai stebino, kai paaiškėjo, kad bet kuris psichoterapinis modulis gali būti sudarytas iš šių septynių elementų, kurie iš esmės sudarė įvairių psichoterapijos mokyklų ir sričių darbo pagrindą.

Kaip rezultatą, remiantis gautais ir labai įdomiais duomenimis, pavyko sukurti keliasdešimt (!) labai efektyvių psichoterapinio darbo modulių, kurie buvo praktiškai padovanoti seminarų kurso „Konsultantas“ dalyviams. Jau nekalbant apie tai, kuriant šiuos modulius gimė ne tik daug naujų psichotechnologijų, bet ir labai rimtų psichoterapijos modelių. Pavyzdžiui, visiškai originali darbo su asmenine istorija sistema, dabar vadinama PARKUR. Arba iš tiesų visiškai nauja psichoterapinio darbo sritis, susijusi su bendruomenių (bet kokio lygio: nuo įmonių ir kolektyvų iki egregorų ar archetipų) modeliu.

Interguoto neoprogramavimo versija 3.0

Visgi ir tuo viskas nepasibaigė. Kadangi, apie tai bus vėliau rašoma, kai kurie nesutapimai tarp keturių gyvenimo stadijų/ lygių ir Bendrųjų žmonijos tikslų modelio privertė įdėmiau panagrinėti šį klausimą. Ir, nei iš šio, nei iš to, šis nagrinėjimas ir nesutapimas praktiškai pagimdė (taip, būtent taip ir būna: nesutapimai pagimdė, o nagrinėjimas pamatė) visiškai naują darbų sistemą, įvardijamą kaip interguoto neoprogramavimo versija 3.0. Apie ją jūs galėsite kur kas išsamiau paskaityti kitame straipsnyje…

Šaltinis: psy-in.ru

Vertimas: Edita

google-site-verification=swAFGYqOyK-cV2YMKgrcVpBbU_qt8fvqDzho4lK2hRU