Kodėl mums nesiseka? Nepakankamų pasiekimų priežastys

„Tik atsisakęs praeities, tu ateini į tikrąjį judėjimą;

visa kita – tik sukimasis ratu,

kai esi pririštas kaip koks neprotingas šuo,

 saugojantis savo trapią  būtį… “

  1. Suchačevskis

Bus kalbama apie nepasisekimą. Apie labai keistą reiškinį, būdingą, deja, didžiąjai daugumai: apie kažkokį keistą neryžtingumą ir nepakankamą veiklumą, nulemiantį, kad tai, kas 100% pageidaujama ir trokštama, iš tiesų pasiekiama tik beveik 20%. Be to, visiškai nepaisant to, kokios buvo naudojamos psichotechnologijos, tarp kurių, neabejotinai, tokios, kurios jau pripažintos ir įrodžiusios savo „profesionalumą“. Inovacinių psichotechnologijų institute, Rusijoje, buvo daugybė atvejų, kai jie išgydydavo žmonių ligas, kurios buvo pripažintos nepagydomomis. Bet čia ir slypi esmė, kad gydydavo, o ne apgydydavo ar gydydavo. Dažnai buvo pratęsiama  žmogaus gyvenimo trukmė, kai mirtis, anot medicininių rodiklių, turėjo  ištikti greitai ir neišvengimai. Tai nekeičia paprasto fakto: jie (ir mes) galėjome pasiekti kur kas daugiau! Visiško sveikatos atstatymo, atkūrimo,  ne tik ligos išgydymo (arba sušvelninimo). 100% pasiekiamas pageidaujamas rezultatas. Jiems netenkina 20-30-40% (primenu, kad šie įspūdingi rezultatai būdingi tik Integralinio neuroprogramavimo taikymo atvejams, o tai, kaip sakoma, leidžia sistemingiau ir išsamiau spręsti žmonių problemas nei kitos psichosomatinės psichoterapijos kryptys). Itin produktyvūs rezultatai buvo gaunami sprendžiant santykių, meilės, sekso, darbo ir materialinės gerovės problemas. Klientai gaudavo tai, ko norėjo ir kiek norėjo. Bet daug mažiau (ir menkiau …) nei tai, ką jie galėjo gauti…

Taigi dabar, pagaliau, tapo aiški šios problemos esmė, kuri paviršutiniškai žvelgiant rodo netinkamą pasirengimą, pasipriešinimą, taip pat rezultatų derinimą su praeities ir ateities apribojimais. Kadangi giliau nagrinėjant paaiškėjo (arba pasirodė…), kad žmonės  laikosi dviejų visuotinių veikimo tipų, iš dalies (bet tik iš dalies…) perduodamų žinomos metaprogramos „Į/LINK“ ir „NUO/IŠ“.Tai kai žmogus per daug „maudosi“ savo problemoje, bando veikti orientuodamasis NUO problemos, ar bėgimą jos. Produktyvi strategija laikoma ėjimas LINK geros savijautos, Į gerą sveikatą ir laimę.

Normos, kuriose problemos sprendimas yra traktuojamas tik kaip perėjimas prie kai kurių vidutinių gerovės rodiklių ir vystymasis, kuomet šis procesas jau laikomas pasiekęs tam tikrą idealų tikslą, pastebimai ir sąmoningai viršijantį šią normą. Pirmajam tipui, remiantis Pareto dėsniu, priklauso 80% žmonių, kuriuos, nevartojant terminų „pesimistas – optimistas“, galima (ir, tikriausiai, būtina) pavadinti Realistais. Antrajam tipui priklauso likę 20%, kuriuos derėtų apibūdinti kaip Svajotojus.

Realistai, kaip įprasta, tenkinasi mažais dalykais, o tai ir yra jų gėris ir gerovė, netgi situacija, kai  problema bent šiek tiek sumažėja ir jau tampa panaši į tokią, kuri išreiškia poziciją „kaip ir visi kiti…“, juos ne tik patenkina, bet ir iš esmės tinka. Kadangi apie nieką daugiau jie net ir nesvajoja, tarsi prikaustyti prie savosios problemos, kurią giliai širdyje laiko tiesiog neišsprendžiama. Svajotojai, atvirkščiai, gyvena vadovaudamiesi principu „viskas arba nieko“, įnirtingai verždamiesi savojo tikslo link, nekreipdami dėmesio į neišspręstų problemų balastą, trukdantį jų „skrydžiui“, ir taip pat giliai širdyje netikėdami pasiekti trokštamus dalykus. Taigi pirmieji nepasiekia norimo rezultato, nes tik sprendžia problemą, tuo pat metu nesiekdami tikslo, o antrieji – todėl, kad išskirtinai siekia užsibrėžto tikslo, tuo pat metu nespręsdami iškylančių problemų. „Pastatyta ant kortos“ šiuo atveju tikrai daug, jei prisimename apie tai, kad, remiantis energetikos požiūriu, bet kuri jūsų įsisenėjusi problema palieka: labai patvarius likučius kažko, kažkur, kažkada dalį protaujančio, gero ir amžino.  Ant šių „likučių“ bet kuri sistema (tas pats žmogus…) gali tiesiog neįsitvirtinti (ar tiesiog būti bloga…), kartais netgi labai ilgai. Kita stabili šios sistemos padėtis kaip tik atitinka sąlyginę normą! Numatytą  tam tikrą tikslą ir tolesnę stabilią situaciją (jei, žinoma, tinkamai išsikelsite savo tikslą) jūs, žinoma, galite pasiekti, išeidami ne iš problemos, o iš normos! Taigi vienintelis kelias iš „minuso“ į „pliusą“ (taip pat ir jo įgyvendinimo technologijas) turi būti paremtas, numatant du etapus. Sklandus perėjimas iš problemos į normą ir ne ką mažiau sklandus – iš normos į vystymąsi. Iš čia ir atsiranda paprasta, labai išsami ir produktyvi Integralinio neuroprogramavimo idėjos versija 3.0. Remiantis ja, žmogus iš pradžių turi būti ištrauktas iš susidariusio nesėkmių ir nelaimių Griuvėsių Labirinto, o tik po to vedamas į sėkmingo gyvenimo Šviesiuosius Tolius. Apibendrintai tariant, suteikti Realistams svajonių, o Svajotojams leisti remtis į tikrovę, kad šiedu skirtingi poliai taptų viena visuma, siekiančia dar nepasiektų pasiekimų. Ši mintis pirmiausia ėmė vystytis dar INP 2.0 (prisimenate eigą „iš apačios – į viršų“ – problemos išardymas ir „iš viršaus – į apačią“ – tikslo išgryninimas?). Visgi dar nepakankamai aiškiai ir labiau sukaustytai, nei lanksčiai (tai yra, tuomet mes tikrai ardėme ir lipdėme, bet kažkaip neaiškiai išvesdavome ir įvesdavome…).

P.S. Beje, pamiršau pasakyti, kad šis modelis universalus ir, truputį keisdami, galite jį taikyti spręsdami įvairias problemas, trukdančias jūsų gerovei, kad galėtumėte sėkmingai išeiti iš susidariusios aklavietės į asmeninę laimę ir sėkmę.

Šaltinis: psy-in.ru

Vertimas: Edita

INDIVIDUALIOS SESIJOS

Kviečiu į neuroprogramavimo konsultacijas

google-site-verification=swAFGYqOyK-cV2YMKgrcVpBbU_qt8fvqDzho4lK2hRU