Nuo kada tampame tėvais?

Nuo kada tampame tėvais? Mūsų kultūroje dauguma žmonių laikosi nuomonės, kad tėvystė prasideda tik vaikui gimus. Tokį požiūrį subtiliai siūlo medicinos mokslininkai, kurie galvoja apie kūdikį kaip apie  fizinį, smegenis turintį kūną, kuris, jų manymu, iki gimimo nesugeba įsiminti ir atmintyje apdoroti mokymosi, patirtų traumų, emocijų ar bet kokių kitų žmogiškų išgyvenimų. Remiantis šiuo požiūriu, aktyvi tėvystė visiškai nesiejama su kūdikio vystymosi gimdoje laikotarpiu. Taigi mes linkę manyti, kad tėvystė iš tikrųjų negali prasidėti tol, kol gimęs kūdikis nebus „įteiktas“ tėvams. Atsižvelgdami į viską, ką šiuo metu žinome apie gyvenimą iki gimimo, turime tinkamai nustatyti tėvystės laikrodį. Gimda nebėra tamsi ir paslaptinga vieta. Mes žinome, kad tai nėra atskirta, izoliuota vieta! Tai, kas ten vyksta ištisus devynis mėnesius, yra nenutrūkstamas viso kūdikio formavimasis ir vystymasis – kūdikio ir tėvų bendradarbiavimas. Nauji tyrimai rodo, kad reikalingas tėvų įsitraukimas, dalyvavimas ir bendradarbiavimas norint užmegzti stiprų asmeninį santykį su vaiku, esančiu dar įsčiose.  De facto nėštumas yra tėvystė. Tėvų įtaka vaikui yra didžiausia tuomet, kai jis dar yra gimdoje. Tėvystė apibrėžiama kaip kūrimas – fizinio kūno ir smegenų kūrimas, emocinių pagrindų tolimesniam gyvenimui kūrimas ir stipraus ryšio su prenataliniu „aš“ užmezgimas.

Fizinio kūno kūrimas

Tėvai sukuria betarpišką fizinę aplinką, kuri nulems, ar kūdikio paruošimas gyvenimui bus prastas, vidutiniškas ar optimalus. Klojant fizinio gyvenimo pagrindus, kiekviena nauja dalis remiasi ankstesne, kad būtų išsaugoti ir trūkumai, ir pranašumai. Nors vėliau vystantis galimas tam tikras “plastiškumas“, pradmenys lieka nepakitę. Tėvai, delsiantys apie tai galvoti ir laukiantys, kol gims vaikas, pradės per vėlai – po devynių mėnesių pagrindai jau bus padėti. XX amžiuje tėvai susidūrė su padidėjusiais reprodukcijos pavojais. Jie atsirado dėl senų ir naujų bakterijų bei virusų, kurie, rodos, ima veikti tada, kai mūsų imuninė sistema yra silpna ir pažeidžiama. Taip pat aplinka tapo kur kas pavojingesnė dėl intensyvios naujų pramonės ir žemės ūkio chemikalų gamybos, užplūdusios stimuliuojančių ir raminamųjų priemonių (tokių kaip nikotinas, kofeinas ir alkoholis) bangos, potraukio „gatvės“ narkotikams (tokiems kaip opiatai ir amfetaminai), gydytojų paskiriamų naujų vaistų gausos, per dažnai naudojamų naujų elektromagnetinės spinduliuotės būdų, įskaitant ultragarso bangas, kai ultragarsas, rodos, skiriamas tik tam, kad palinksmintų tėvus vizitų pas akušerius metu. Dėl tokios galybės aplinkos trikdžių, kaip niekad iki šiol atsirado daug grėsmių gimdos saugumui ir neliečiamybei. Motinos dieta gali netyčia sulemti apsigimimus. Mokslas tik neseniai nustatė ryšį tarp folio rūgšties (vieno iš B grupės vitaminų) trūkumo ir didelių anencefalijos ir spina bifidos apsigimimų, atsirandančių tada, kai nervinis vamzdelis neužsidaro 18–26 dienas po pastojimo. Jei vamzdelio viršutinėje dalyje atsiranda pakitimų, greičiausiai bus pažeistos kūdikio smegenys; jei apatinėje dalyje, tikėtina, jog bus paveikta stuburo dalis. Dideli valgymo sutrikimai, taip pat ir badavimas, gali sukelti dažnas reprodukcijos problemas. Ilgalaikiai vaikų, gimusių motinoms, kurios ankstyvuoju nėštumo periodu badavo, tyrimai rodo atsirandančius apetito kontrolės ir augimo reguliavimo mechanizmų pažeidimus, nulemiančius palikuonių nutukimą. Badavimas sukelia didesnę diabeto ir šizofrenijos tikimybę, šių ligų atsiradimas galimas ir dėl cinko trūkumo. Nepilnavertė mityba yra vienas iš veiksnių, kodėl  per mažas  kūdikių svoris, tai nulemia būtinų atsargų trūkumą smegenų formavymosi metu, todėl smegenys yra nepakankamai išsivysčiusios. Šiuolaikinėje urbanistinėje aplinkoje estrogeniniai junginiai juda laisvai ir daro įtaką žmogaus lytiniam vystymuisi. Hormonų stygius, perteklius ir disbalansas veikia tiek aplinką, tiek genus, kurie galiausiai nulemia lytinę tapatybę ir orientaciją – visa tai dar prieš gimstant kūdikiui.

Emocinių pagrindų kūrimas

Vienas didžiausių netikėtumų, susijusių su gyvenimu dar įsčiose, tai emocinio įsitraukimo ir išraiškos dydis, kurio paprastai nesitikima nei psichologijoje, nei medicinoje. Nevaldomi ir grakštūs judesiai, kuriuos dabar galima stebėti maždaug po 10 savaičių po apvaisinimo, atskleidžia saviraiškos ir ankstyvuosius savikontrolės, poreikių bei polinkių aspektus. Kai kurie veiksmai atspindi nepasitenkinimą dėl  nemalonių patirčių. Ultragarso tyrimai rodo, kad iki 15 savaičių kūdikiai juda, reaguodami į tokius paprastus dalykus kaip motinos juokas ar kosulys. Labiau trikdo agresyvūs veiksmai, pavyzdžiui, atliekant amniocentezės tyrimą, ginamasi nuo adatos sugniaužtu kumščiu, taip demonstruojama savisauga, tvirtybė, baimė ir pyktis, kurie anksčiau nebuvo vertinami kaip realūs ir įmanomi. Klausai ir skoniui vystantis iki 16 nėštumo savaitės, atsiranda dar daugiau galimybių bendrauti kūdikiams su motinomis ir tėvais. Dvynių apžiūra ultragarsu taip pat parodo netikėtą jų socialinių santykių gausą dažnai mušantis, spardantis, bučiuojantis ar žaidžiant kartu. Gyvenimas įsčiose (dabar, kai mes galime tai tyrinėti) mažai panašus į tą tingų pasaulį, kuris anksčiau buvo įsivaizduotas, kai kūdikis suvokiamas kaip pasyvus keleivis, iš esmės kurčias, kvailas ir aklas. Tais laikais patys tėvai manė, kad visai įprasta būti kurčiam, kvailam ir aklam. Kaip ir fizinis vystymasis gimdoje,  taip ir emocinė sistema tvarkosi su patirtų išgyvenimų gausa ir įvairove. Pykčio, baimės ir nerimo apsuptas kūdikis prisitaikys prie tokio pasaulio ir gali susiformuoti būtent tokias nuostatas, nebent kažkas pasikeistų. Baikštaus elgesio pavyzdžiai jau matomi ultragarsu prieš gimimą, taip pat gali būti pastebimi ir po gimimo. Šis emocinis vaisiaus jautrumas yra svarbi priežastis, kodėl įvaikinimas negali būti vertinamas kaip  paprastas tėvų išgyvenimas. Tikėtina, kad įvaikintas kūdikis atsirado iš sumaišties ir konfliktų, dėl abiejų tėvų patirtų neramumų. Jie mokėsi iš tokios patirties ir greičiausiai ateis į šį pasaulį netvirtai jausdamiesi, galbūt jausis atstumti, atsinešę nesąmoningą nerimą dėl savo tapatybės ir ryšių. Tėvai yra labai svarbūs, formuojant dar negimusio žmogaus pasaulį.

Tvirto ryšio su dar negimusiu kūdikiu užmezgimas

Neseniai manėme, kad dar negimę kūdikiai negali turėti jokios asmeninės ar reikšmingos patirties. Nepastebėjome, kad jie galėtų turėti  veiklų protą. Žvelgiant retrospektyviai, mūsų klaidingi įsitikinimai apie jų smegenų galimybes užgožė faktą, kad, būdami įsčiose, kūdikiai iš tiesų turėjo įvairių išgyvenimų, nustatė sąveikos modelius, klausėsi muzikos ir pokalbių, o atlikti tyrimai įrodo, kad visa tai jiems įsiręžė atmintyje. Daugybė eksperimentų leido įsitikinti, kad kūdikiai, turėję galimybę klausytis pasakojimų ir muzikos dar būdami įsčiose, vėliau gali atsiminti visa tai. Dar įsčiose klausytas lopšines ar muzikines pasakas, pavyzdžiui, „Petras ir vilkas“, „Marija turėjo mažą ėriuką“ ir net  muziką iš televizijos muilo operų, vėliau kūdikiai patys pasirinkdavo. Jie įsimena savo motinų ir tėvų balsus dar prieš gimstant, mokydamiesi pagrindinių savo gimtosios kalbos, kaip mes sakome, „motinos kalbos“, savybių. Spektrografinė balso ir verksmo garsų analizė dar iki 26 nėštumo savaitės rodo, kaip tokio amžiaus kūdikiai pažengę į priekį, suvokdami motinos balso ypatybes. Neseniai atliktas eksperimentas, kai motinos keturias savaites (nuo 33 iki 37 savaitės) kasdien kartojo tą patį eilėraštį savo įsčiose nešiojamam vaikui. 37 savaitę, kai kūdikiai dar įsčiose, pastebėta, kad  jie reagavo į pažįstamą eilėraštį pasikeitusiu širdies plakimu, į nepažįstamą eilėraštį nereagavo. Kiti tyrimai rodo, kad kūdikiai iškart po gimimo atskiria motinos balsą ir gimtąją kalbą.

Gimda yra skatinanti vystytis vieta ir veikia kaip mokykla. Ir visi kūdikiai ją lanko.

Per pastaruosius penkiolika metų, kai šie faktai pamažu tapo žinomi, buvo išleista daug knygų, straipsnių ir pratybų, kurie padėjo tėvams suprasti ir susikalbėti su dar gimdoje esančiais kūdikiais. Visi jie gali pagelbėti tėvams, norintiems užmegzti kūrybingus ir meile paremtus (o ne nejautrius ar net agresyvius) ryšius su savo vaiku, kai gerbiami kūdikio poreikiai ar net kažkokie netobulumai. Kūdikiai iš prigimties yra smalsūs ir judrūs. Remiantis tuo maždaug nuo 1980 metų buvo parengtos ir išbandytos  tėvams skirtos programos, atskleidžiančios kruopščiai suplanuotos stimuliacijos naudą. Šie tyrimai įrodė tai, kuo prieš keletą dešimtmečių niekas netikėjo:

• kad kūdikiai įsčiose yra budrūs, sąmoningi ir dėmesingi veiklai, susijusiai su balsu, lytėjimu ir muzika;
• kad kūdikiai, turintys tokių veiklų, užmezgia  stipresnius ryšius su savo tėvais, taip pat ir tėvams tampa artimesni vaikai, sukuriama geroji gimdymo patirtis;
• kad šie kūdikiai pasižymi  ankstyvąja kalbos, smulkiosios ir bendrosios motorikos raida,  geresne emocine savireguliacija ir geresniais pažinimo rodikliais. Tai yra dovanos ir atlygis už aktyvią tėvystę.

Autorius: David B Chamberlain

Kviečiu plačiau sužinoti apie nėštumo įtaką praktiniuose seminaruose:

03.26 – VILNIUS – Renginio nuoroda:
https://www.facebook.com/events/542957869962532/
04.02 – KAUNAS – Renginio nuoroda:
https://www.facebook.com/events/611004732781151/

Dėkoju, kad dalinatės!